Nesiruošėme šiemet aprašyti Sekminių šventės, vykusios Šepetoje š. m. gegužės 13 d., bet, kai sutikta buvusi šepetiškė paklausė: „Tai kaip šiemet Sekminės Šepetoje praėjo? Ar lietus jūsų neišbaidė? Ar daug žiūrovų ir šventės dalyvių sulaukėte?..“, supratome, kad Sekminės Šepetą garsina ir apie jas nevalia nutylėti. Aš jai ir atsakiau: ,,Sekminės praėjo gerai, įdomiai, ne visai tradiciškai. Oras buvo nuostabus, šiemet Sekminės buvo orientuotos į mažuosius kaimo gyventojus ir į mokyklą, iš aplinkinių kaimų atvykstančius mokinius. Šventė vyko penktadienį, o ne sekmadienį, kaip pridera. Tačiau mes nepralošėme, nes oras buvo nuostabus…“
Jau 15-ąjį kartą Šepetoje nuskambėjo Sekminių aidai. Jau nebeįsivaizduojame Šepetoje pavasario ar vasaros pradžios be Sekminių kiaušinienės ir išsprogusių berželių kvapo.
Sekminės Šepetoje vyksta nuo 2001 m. iki pat dabar buvusios ilgametės kultūros darbuotojos, Šepetos gyventojos Gražutės Valaitienės dėka. Ji rengė šventes viena, talkinama LŪD sąjungos Šepetos skyriaus ,,Skalsa“ moterų, kol į Šepetos buvusį laisvalaikio centrą atėjau dirbti ir aš. 10 metų dirbome kartu – ranka rankon, koja kojon. Pasitardamos, pasidžiaugdamos, kartais ir pasidejuodamos kartu surengėme 10 Sekminių. Išėjusi į garbingai uždirbtą pensiją, ji Šepetos kultūros nepalieka ir toliau talkina man, dabartinei Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinio kultūrinės veiklos vadybininkei Vaivai Mališauskienei ir mėgėjų meno kolektyvo vadovei Vaidai Karaliūnienei.
Sekminių per 15 metų Šepetoje būta pačių įvairiausių. Rajoninių, regioninių, net respublikinių; vaikų, jaunimo, pagyvenusio amžiaus žmonių. Kolektyvų būta iš visos Lietuvos. Sekminių šventėse ne kartą dalyvavo šokių kolektyvai iš Kelmės, Pandėlio, Kupiškio; kapelos iš Biržų, Pasvalio, Anykščių, Radviliškio ir kt. Žiūrovams per Sekmines teko išgirsti ne vieno folkloro ansamblio atliekamų dainų iš Kupiškio bei kitų rajonų. Pasakorių pasakojamų istorijų apie būtus ir nebūtus Sekminių pokštus.
Atsimenu, kai vienais metais prie manęs priėjo buvęs Kupiškio kultūros centro direktorius, šviesaus atminimo Rapolas Lukoševičius ir pasakė: ,,Vaiva, tai kas per Sekmines Vytauto Šiškausko dainas dainuoja, galėjai kokias vakaruškų melodijas su kapela pagroti…“ Po šių jo žodžių stengiausi nebedaryti tokių klaidų. Žinoma – kas daro, tas ir klysta, pagalvojau. Bet klysti juk žmoniška, o atleisti – žmogiška. Teatleidžia man tų metų šventės žiūrovai.
Visada mano didžiausia patarėja Sekminių bei kitų liaudiškų švenčių klausimais buvo mano mylima ir gerbiama buvusi Šepetos laisvalaikio centro vadovė Gražutė Valaitienė. Sekminių ypatumais ne tik pati domiuosi, daug skaitau, bet ir konsultuojuosi su gerbiama Kupiškio kultūros centro folkloriste Alma Pustovaitiene, kuri prieš keletą metų padovanojo visą Sekminių eigą, kas privalo būti mūsų krašto Sekminių šventėje ir ko nedera daryti per Sekmines. Šiemet Sekmines rengėme drauge su Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinio meno mėgėjų kolektyvų vadove, talentinga vaikų būrelio ,,Pieštukai“ vadove Vaida Karaliūniene.
Sekminių pirmoji dalis vyko edukaciniu principu. Šventei įžangą padarė Adomynės gyventoja, folkloro ansamblio ,,Jara“ dainininkė, auksinių rankų savininkė, darbų iš medžio meistrė, vaikščiojanti dainų enciklopedija ir šiaip geras žmogus – Aldona Kavoliūnienė. Ji susirinkusius į šventę anksčiau, pačius smalsiausius ir beveik mažiausius šventės dalyvius mokė pasigaminti piemenėlio laisvalaikio įrankį – švilpynę. Vaikai akylai stebėjo švilpynės gaminimo procesą ir mokėsi, kaip reikia iš šviežios žilvičio lazdos pasigaminti švilpynę. Pirmiausia reikia turėti šviežią karklo šakelę ir aštrų peiliuką. Šakelės žievę ties viduriu reikia įpjauti iki šerdies. Po to lazdelę reikia gerai apdaužyti peiliuko briauna, kad karklo žievė nuo šerdies atšoktų. Tada šerdis atsargiai išimama, perpjaunama pusiau, viena jos pusė nusmailinama. Tada žievėje padaroma skylutė orui praeiti, į žievę atgal įstatomi abu šerdies gabaliukai ir švilpynė paruošta švilpauti, paukštelių balsus pamėgdžioti. Švilpynės gaminimo procesu vaikai liko sužavėti ir ne vienas norėjo tokią švilpynę po šventės namo parsinešti. Tik, deja, visiems švilpynių neužteko, nes jėgų ir kantrybės švilpynių gaminimui šventės mažiausieji pristigo. Užtai šventėje visi iki valiai prisidainavo, prisišoko, žaidimų įvairiausių pažaidė ir daug įdomių istorijų vieni kitiems papasakojo.
Šventės edukacinę programą vedė Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio folkloro ansamblis ,,Jara“, vadovaujamas mano pačios ir Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio kultūrinės veiklos vadybininkės Rimos Lapienienės. Vaikai, Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos mokytojai ir kiti šventės dalyviai buvo mokomi mūsų krašto senolių pateiktų pavasarinių dainų. Tarp dainų skambėjo ir paukščių pamėgdžiojimai bei pasakojimai apie tai, kaip piemenėliai, anksti rytą gyvulius išgynę lankon pasiganyti, laukdavo, kol karvė ,,pridirbs“, o tada kojas šildydavosi, mat rytais menkas malonumas ganyti buvo. Visai kitas ganymas būdavo, kai saulė patekėdavo, aukščiau pakildavo, pasakojo šventės dalyvė Nijolė Anikanova, kuriai teko ganyti. Pasakotoja teigė, kad seniau vaikai nuo 5 metų žąsis ganydavo, o nuo 6 metų ir karves tekdavo ganyti. Kad tokie maži vaikai beganydami neužsnūstų, ganydavo ne po vieną. Karvėms pasiganius ir sugulus, piemenėliai turėdavo laiko įvairius žaidimus žaisti. Ne vieną jų ir mes šventėje žaidėme. Labiausiai vaikams patikęs žaidimas ,,Pelkė“, kurio metu vaikai turėjo šokinėti nuo kupsto ant kupsto, o finišo gale, turėjo kankorėžiu skrybėlę nuo beržinės lazdos numušti. Tie, kurie numuša, saldainį gauna. Saldainių vaikai prisirinko ir iš Sekminių bobutės už visokius kitokius darbus ir atliktas užduotis. Kai buvo pranešta, kad obelyje yra pakabinta terba su laimikiu, visi berniokai, susirinkę į šventę, puolė obelin ropštis, bet pats vikriausias buvo Martynas Cibulskis, gyvenantis Paberžių kaime.
O kokios gi Sekminės be Sekminių kiaušinienės? Ją kepė Šepetos padalinio darbuotoja Vaida Karaliūnienė. Ji visus susirinkusius vaišino ne tik kiaušiniene, bet ir gaivia bei kvapnia žolelių arbata.
Šventės dalyviai, sočiai prisivalgę ir linksmai pasibuvę, išsiskirstė kas kur. Tik patys ištvermingiausi šepetiškiai – Elinga Testova, Vesta Liesmonaitė, Gintarė Martišiūnaitė bei Rėjus Vilys – ėjo Šepetos kaimo karvių vainikuoti. Šiemet beržų vainikais buvo apvainikuotos buvusios šepetiškės Daivos Anikanovos karvutės žalmargės, kad pieno daug duotų ir sveikus veršelius atsivestų. Už gerą darbą vaikams šeimininkė padovanojo didelį sūrį. Tačiau jo niekas nepuolė valgyti, nes vaikų laukė dar ilgas ir nelengvas darbas. Vaikai su manimi, nešini beržų šakelėmis, vaikščiojo po Šepetą, visus sveikino su artėjančiomis Sekminėmis, kiekviename kieme palikdami po beržo šakelę. Kiemo šeimininkams palinkėdami gražaus derliaus, gerų metų, puikios sveikatos. Senovės baltai tikėjo, kad jaunas berželis – žmogaus ir gyvūnijos protėvis. Beržas simbolizuoja amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį.
Vaikai, gerokai paplušėję, per dieną įdegę skruostus kaitrios saulės spinduliuose, susirinko Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinyje vaišintis ,,melstuvėmis“ – sūriu, pyragu ir kitomis gėrybėmis, gautomis iš vainikuotų karvių šeimininkės.
Sekminių šventę fotografavo Šepetos bibliotekininkė Neringa Paukštienė. Visada prie renginių, organizuojamų Šepetoje, prisidedanti savo idėjomis ir gražiais darbiais.
Vaiva Mališauskienė, mokyklos tarybos pirmininkė