Lyg lapai krintantys šiurena
Sąsiuviniai tarp tavo pirštų.
Lyg paukščiai išskrendantys pakelia
Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
Ir vis bandai su atkalumo raktais
Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
-Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino.
Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
Burlaiviais išmargintas vanduo.
Todėl sakau:
„Tavo gyvenimo prasmė – ruduo“.
***