Rengti metodinę rajono lietuvių kalbos mokytojų dieną mūsų mokykloje paskatino kultūros ir švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Rimutė Balzarevičienė, kuri yra mūsų mokyklos atestacinės komisijos narė. Vertindama mokytojos Ramutės Kežienės atliktus darbus eksperto kvalifikacinei kategorijai, pastebėjo, kad jos patirtį būtų galima paskleisti visiems rajono lituanistams. Taip pat apsispręsta vesti atviras pamokas. Kad priimtume šį sprendimą (ar iššūkį), lėmė ir antrasis veiksnys – šių mokslo metų pradžioje kartu su lietuvių kalbos mokytoja Ramute Kežiene teko dalyvauti projekto „Lyderių laikas“ organizuotoje konferencijoje. Jos metu patraukliai pristatyta JAV švietimo specialisto Carlo D. Glickmano knyga „Lyderystė mokymuisi“. Knygos autorius pabrėžia, kad vadovas, įsivaizduojantis, kad jis „vienintelis yra mokymosi pažangos lyderis, kūrėjas ir katalizatorius, iškart susiduria su dėmesio trūkumu mokymo strategijai ir pagalbai visos mokyklos mastu“. Patobulinti mokymą ir mokymąsi kiekvienoje pamokoje gali tik bendradarbiaujantys mokytojai, kurie įsitraukia į begalę veiklų ar iniciatyvų. Viena iš tokių iniciatyvų – atverti klasės duris kolegoms, kurie gali pakonsultuoti mokytoją, kaip efektyviau dirbti, išmokti laiko vadybos. Pasak knygos autoriaus, galima pasitelkti ir tikslinę kritikuojančių draugų grupę, kuri sprendžia nerimą keliančias mokymo(si) problemas. Pavyzdžiui, į susitartą kritikuojančių draugų susitikimą kiekvienas mokytojas atsineša mokinių sąsiuvinius, pasidalina su kolegomis rūpesčiais, o tie užduoda klausimus, pataria, išsako kritiką. Taigi, klausti. Nebijoti klausti, nebijoti pasirodyti nevisažiniu – sipriųjų prievolė. Kodėl? Todėl, kad dar daugelis bijo klausti, kad nebūtų išjuoktas, pažemintas. Tačiau atsakymai į klausimus gali būti ir kitokie – padrąsinantys, o kritika – paremta argumentais ir faktais. Skatindami pamokoje vaikus kuo daugiau klausti ar argumentuotai vertinti savo ir kitų darbą, ugdome gebėjimą savarankiškai ir laisvai mąstyti, reikšti savo nuomonę. Norint išmokyti kitus, pirmiausia reikia mokytis pačiam. Todėl vykusios rajono lituanistų metodinės dienos Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje tikslas – iš visų pamatymų, patirčių, pasiūlymų ir apibendrinimų plačiai atverti duris savo profesiniam tobulėjimui, mokytojo profesinių ir kitų kompetencijų auginimui.
Metodinė diena prasidėjo atvirų lietuvių kalbos pamokų stebėjimu. Po jų vyko refleksija. Vedę atviras pamokas mokytojos papasakojo, kaip sekėsi įgyvendinti pamokai keltus uždavinius, kodėl pasirinko vienokius ar kitokius metodus, kaip individualizavo ir diferencijavo darbą pagal kiekvieno mokinio gebėjimus. Diskusijos metu lituanistės kalbėjo apie laiko vadybą, vertinimo tikslingumą, kūrybinių užduočių kalbos pamokoje parinkimo galimybes. Mokytojos norėjo sužinoti, ar egzistuoja kitose mokyklose nenoro skaityti knygų problema, ar dar vedamos užklasinio skaitymo pamokos ir kokiais būdais mokiniai atsiskaito už perskaitytas knygas. Pasirodo, nenoro skaityti problema – visuotinis reiškinys. Jaunas žmogus vis labiau darosi priklausomas nuo informacinių technologijų įtakos.
Patirtimi, kaip kompiuterį „priversti tarnauti“ mokiniui, mokytojui, pamokai, pasidalijo Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė. Mokytoja papasakojo, kaip individualizuoja ir diferencijuoja darbą pamokoje, panaudodama informacinių technologijų teikiamas galimybes. Naudojant informacines technologijas ugdymo procese ir projektinėje veikloje, mokiniai ne tik noriai dirba, nes jiems patinka informacijos ieškoti ar ją apdoroti informacinių technologijų pagalba, bet kartu ugdomos tokios charaklterio savybės kaip kruopštumas, dėmesingumas, atsakingumas, darbštumas, gebėjimas bendradarbiauti. Kurdami pilietinio tautinio, etnokultūrinio pobūdžio projektus kartu su mokytoja lankosi liaudies amatų šventėse, kaimo amatininkų ir kitų šviesuolių šeimose, iš arti susipažįsta su liaudies senaisiais amatais. Mokiniai ima domėtis etnokultūra, taip ugdoma meilė ir pagarba tėviškei, jos žmonėms.
Jau šešeri metai mokytoja Ramutė Kežienė dalyvauja respublikiniame konkurse „Virtuali kelionė klasėje“. Mokytojos darbai publikuojami internetiniame puslapyje http;//metodika.emokykla.lt Kiekvienais metais Švietimo ir mokslo ministerija kartu su UAB „Microsoft Lietuva“ organizuoja Lietuvos novatoriško švietimo forumą, į kurį pakviečiami konkurse „Virtuali kelionė klasėje“ dalyvavusieji mokytojai novatoriai bei jų mokyklų vadovai. Forume pasidalinama novatoriško mokymo ir mokymosi idėjomis, suteikiančiomis galimybę iš arčiau susipažinti su naujomis technologijomis. Forumo pabaigoje apdovanojami konkurso nugalėtojai. Šiais metais konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ darbai, pretendavę į apdovanojimus, buvo pristatomi darbų autorių sukurtais videofilmukais. Iš visos respublikos buvo pristatyta beveik trys šimtai darbų, iš jų – mažiau negu pusė atrinkta kaip tinkamų publikuoti, trisdešimt, kaip pretendentų į apdovanojimus. Mokytoja laiminga, kad šis konkursas atnešė sėkmę – ji apdovanota diplomu už tautinio ir pilietinio ugdymo projektą „Protingos rankos sugeba kurti stebuklus“, kuris laimėjo I vietą konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ „Bendruomenės“ kategorijoje.
Mokytoja Ramutė Kežienė parodė kolegėms lituanistėms virtualiosios erdvės puslapius, papasakojo, nuo ko reikia pradėti norint dalyvauti konkurse. Pasak mokytojos, kiekvienas iš mūsų ruošiamės ir vedame pamokas panaudodami informacines technologijas. Ir jeigu šiandien diskusija krypo apie neskaitantį knygų jauną žmogų, tai kodėl jam, mokiniui, nepabandyti laiką, atiduotą kompiuteriui, skirti naujausios informacijos paieškai, pasiruošimui pamokoms ir projektinei veiklai, pagaliau virtualios knygos skaitymui? Norėdama sudominti mokinius, mokytoja pati nuolat tobulina informacinių technologijų naudojimo kompetenciją, savo pavyzdžiu skatina tai daryti ir mokinius. Mokytoja pasidžiaugė, kad šioje srityje (taip ir turėtų būti ) mokiniai ją pralenkė ir būna, kad pakonsultuoja, padeda.
Lituanistės dalijosi labai skirtinga patirtimi, kurią galima vienaip pritaikyti mokykloje, kur klasėje mokosi iki 15 mokinių, kitaip – kur klasėje mokosi iki 30 mokinių. Ramutės Kežienės lietuvių kalbos kabinete yra keturi kompiuteriai, todėl mažiau motyvacijos turintiems ar itin gabiems mokiniams mokytoja skiria individualias užduotis, panaudoja įvairias kompiuterines programas.
Kaip jau buvo minėta, norą domėtis gimtąja kalba, tautos paveldu padeda dalyvavimas bendrų visos mokyklos bendruomenės projektų kūrime. Kiek mokytojos Ramutės Kežienės kartu su mokiniais rašyta ir laimėta respublikinių projektų apie meilę gimtajam kraštui, savo tautos paveldui, mokinių kūrybinių galių atskleidimui, įamžinta nuotraukų albumuose, projektų sklaidos aprašuose, išleistose mokinių kūrybos ir bendruomenės šviesuolių knygelėse. Su šia medžiaga mokytojos lituanistės susipažino Ramutės Kežienės kabinete.
Šepetos Almos Adamkienės direktorės pavaduotoja Jūra Sigutė Jurėnienė mokinius moko ne tik gimtosios lietuvių kalbos, bet ir vadovauja dramos būreliui. Lankantys būrelį mokiniai dalyvauja ir laimi prizines vietas skaitovų konkursuose, pilietiškumo ugdymo projektuose „Temidė“, be to mokyklos bendruomenei parodo per metus bent 2-3 spektaklius. Jaunieji būrelio nariai noriai savo spektaklius rodo ikimokyklinio ugdymo įstaigose, dalyvauja įvairiose šventėse ir renginiuose. Šiais mokslo metais Jūrai Sigutei Jurėnienei kilo mintis vesti dramos pamokas. Apie dramos pamokų efektyvumą vaiko charakteriui formuoti, galbūt net kooreguoti, mintimis dalijosi pati būrelio vadovė. Savo kalbą ji pradėjo Juozo Miltinio žodžiais, kas yra teatras? „Teatras, it gyvas šaltinio vanduo, gimęs iš gamtos, malšins smalsumo ir paslapčių troškulį ir bus atrama žmogui, linkusiam ieškoti savęs.“ Mokytojos pastebėjimu, mokiniai nuolatos ieško galimybių, kaip išreikšti save, todėl mokyklinis teatras kaip tik ir yra ta vieta, kurioje gali atsiverti ir save realizuoti vaikas. Tai vieta, kur mažas žmogutis gali išlaisvėti, atsikratyti kompleksų. Pradėjus su vaiku „žaisti“ teatrą pradinėse klasėse, lengviau gali užauginti savimi pasitikintį, ryžtingą, nebijantį daryti sprendimus žmogų. Būrelio vadovė teigia, kad atlikdamas plastikos išraiškos, dėmesio, judesių koordinaciją lavinančius pratimus, žaisdamas psichologinius žaidimus, kurdamas individualius ir masinius etiudus bei juos analizuodamas vaikas mokosi į teatro pamoką žvelgti kaip į įdomią mokymosi veiklą ir joje aktyviai dalyvauja. Taip pat teatro dalyko turiniu ugdomos bendrosios kompetencijos. Todėl pradėjus pradinių klasių mokinius mokyti teatrinės raiškos, stebėtinai greitai jie ėmė keistis: išlaisvėjo, ėmė improvizuoti, kurti sceneles, jas analizuoti. Taip po truputėlį ugdoma komunikavimo kompetencija, nes teatro pamokoje vaidinama, improvizuojama, o vėliau visa tai, ko vaikai mokosi, perkeliama į spektakliukus ir parengtos scenelės parodomos žiūrovams. Jo metu mokiniai tiesiogiai ugdosi teatrinio komunikavimo gebėjimus. Atlikdamas užduotis grupėse, pradinukas mokosi būti ir lyderiu, ir grupės nariu. Įvairių scenelių vaidinimas palengvina vaiko būseną, padeda jiems išgyventi emocines socialines problemas. Ne paslaptis, kad jau pradinėse klasėse vaikai yra kompleksuoti, varžosi savęs, kitų, demonstruoja psichologinę gynybą. Padirbėję teatro pamokoje mokiniai jaučiasi išsikrovę, nurimę, nebebijo kontaktuoti su aplinkiniais. Dažniausiai mokytoja pamokos pradžioje vaikams siūlo, atlikti relaksacijos pratimus, nes taip mokiniai išsilaisvina iš emocinės įtampos, nurimsta vidinė būsena. Mokiniams leidžiama kurti tokias sceneles, kurių turinys būtų jiems aktualus ir kuris padėtų išgyventi bei išnagrinėti tas problemas, kurios jiems yra aktualios čia ir dabar. Taip pat jie mokomi prisiimti atsakomybę už pasirinktus sprendimus. 1-4 klasėse labiausiai gilinamasi į asmens (personažo) nuotaiką: kaip ir kodėl ji pasikeičia, kas įtakoja tą pasikeitimą. Taip ugdoma socialinė kompetencija, be to, teatro pamokėlėse ugdoma ir iniciatyvumo bei kūrybingumo kompetencija. Per pamoką daug interpretuojama. Taip imamos plėtoti trumpos veiksmų sekos. Kurdama siužetą mokytoja kviečia vaikus pakeliauti. Vaikai apsilanko „Ežero dugne“, „Dykumoje“, „Žaislų parduotuvėje“, „Gyvūnėlių globos namuose“. Kiekviename išgalvotame pasaulyje mokiniai kuria vaizdinius fantazuodami žodžiu ar judesio raiška. Jie sugalvoja gyventojus, iš kurių vienas yra stipresnis, o kitas silpnesnis, tyrinėja, kaip sugalvotas personažas vaikšto, mokosi sąlygiškumo. Po to sprendžia problemą, kaip stipresnis gali padėti silpnesniam. Refleksijos metu vaidinusių mokinių paklausiama, koks buvo jo tikslas?
Būrelio vadovė papasakojo savo kolegėms ir apie teatro pamokose taikomus įvairius metodus, kurie padeda mokiniams įsijausti į kuriamą personažą, atsipalaiduoti, refleksuoti. Apibendrindama išdėstytus teiginius, Jūra Sigutė Jurėnienė pastebėjo, kad teatro pamokos svarbios ne tiek dėl spektaklių kūrimo ar renginių organizavimo, kiek dėl mokinių charakterio ugdymo.
Metodinė lietuvių kalbos mokytojų diena mokykloje užbaigta ypatingų minčių lietumi. Mokytojos papuošė ant sienos pakabintą spalvingą skėtį žodžiais, kurie pozityviai įvertino Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos lituanisčių triūsą. O Kupiškio kultūros ir švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Rimutė Balzarevičienė pasidžiaugė, kad jos idėja įgyvendinta sėkmingai – lietuvių kalbos mokytojos atvėrė duris į pamokas, neformaliąsias veiklas mokykloje. Susitarta – tęsiant šią gerąją patirtį kitą metodinę lietuvių kalbos mokytojų dieną organizuoti Kupiškio Povilo Matulionio aštuonmetėje mokykloje.