Spalio 13-oios rytą važiavome į Niūronis duonelės kepti. Prie aukštaitiškos trobos mus pasitiko muziejininkė Rita Vasiliauskienė ir pakvietė užeiti.
Anksti rytą Rita užkūrė duonkepę krosnį. Kai mes atvykome, krosnis jau buvo gerai įkaitusi, o šeimininkė Rita jau buvo pasirengusi duonelę kepti, kurią užraugė prieš 3 dienas.
Sueiname į vidų. Susėdame prie stalo ir stebime, ką daro šeimininkė.
Kačerga sužeria žarijas į krosnies kampą. Pušine šluota iššluoja krosnį. Pamirko rankas į vandenį. Iškelia iš duonkubilio didelį gniutulą tešlos ir padeda ant ližės. Sutaiso kepalą ir jį pašauna į krosnį. Uždengia krosniadangčiu.
Muziejininkė Rita dirbdama pasakoja, kaip lietuviai duonelę gerbė, ją šventa laikė, nukritus – pakeldavo, pabučiuodavo ir jos atsiprašydavo. Garbingiausioje trobos vietoje laikė šv. Agotos duonelę ir tikėjo, kad ji padeda išvengti gaisro ir nelaimės.
Vėliau šeimininkė pakviečia ir mus duonelės kepti. Pamirkome rankas į vandenį, imame po gniutulą tešlos, gaminame pagrandukus ir įspaudžiame jiems akeles. Rita pagrandukus sutupdo į skardą ir pašauna į krosnį.
Duonelė kepa ilgai. Kieme vaikai žaidžia: jodinėja ant medinių arkliukų, supasi ant supynių, mėto lankus, vaikštinėja ant kojūkų, šokinėja per „meškerę“…
Vėliau visų būriu patraukiame į Arklio muziejų. Arklio muziejaus klėtelėje apžiūrime Jurgio Kazlausko drožinius. Troboje klausomės gido pasakojimo apie arklio reikšmę senovės lietuvių ūkyje ir gynyboje. Daržinėje stebime arklio gadynės transporto priemones (bričkeles, lineikas, karietą,…); bandome girnomis malti grūdus.
Sutartu laiku grįžtame pas šeimininkę Ritą. Jau kieme užuodžiame malonų duonutės kvapą. Praveriame duris ir matome lietuviškomis vaišėmis nukrautą stalą. Geriame kvapnią arbatą. Ragaujame keptas bulves su sviestu, duonutę, lašinukus ir dešrą; ant duonos tepame medų, dedame sūrio riekelę …. Viskas – taip gardu!
Skaniai pasivaišinę dėkojame šeimininkei už pamokėlę, už vaišingumą ir kylame nuo stalo.
Janina Daukienė, pradinių klasių mokytoja metodininkė